Tavo asmenybė kuria tavo asmeninę realybę

 

Paminėjus frazę – gyvenimo kokybė, negaliu nepaminėti savo naujausio atradimo – knygų autoriaus, mokslininko ir lektoriaus Džo Dispenza (angl. Joe Dispenza), kuris visiškai prikaustė mano dėmesį. Atrodo esu girdėjusi ir skaičiusi jau daug šaltinių susijusių su minčių galia ar neribotu žmogaus potencialu, tačiau taip, kaip šis genijus aprašo žmogaus galimybes, man dar niekur neteko matyti.

Aš tikrai žinojau, kad stresas sukelia ligas, žinojau, kad mintys keičia mūsų savijautą, bet kodėl tiksliai tai vyksta, nežinojau, tik kėliau savo prielaidas. Ir štai mokslininkas Džo Dispenza, kuris studijavo chiropraktiką, neurologiją, smegenų funkcijas, biochemiją ir ląstelių biologiją, atminties formavimąsi, senėjimą ir ilgaamžiškumą, tapo mano didžiausiu atradimu ir atsakė man į daugybę klausimų. Įkvėpta šio įstabaus žmogaus darbų, tyrimų ir knygų aš nusprendžiau Jums parašyti šį skyrių. Jis bus paremtas ne tik minėto mokslininko idealogija, bet ir nuostabiu dokumentiniu filmu „Išgyti“ (angl. „Heal“).

Taigi, mokslininkas Džo Dispenza pradėjo domėtis minčių poveikiu mūsų kūnui, kai 1986 metais pats patyrė traumą. Dalyvaudamas triatlone, važiuodamas dviračiu, jis susidūrė su mašina. Džo Dispenzai buvo sulaužyti 6 stuburo slanksteliai ir jokių vilčių vėl vaikščioti daktarai jam nesuteikė. Tiesa, jie siūlė atlikti operaciją, kuri galbūt pagerintų jo būklę. Tačiau šis žmogus operacijos atsisakė ir nusprendė pasitelkti savo sąmonę, savo minčių galią. Jis jautė, jog kūnas turi potencialą pats save išgydyti. Džo Dispenza tikėjo, kad taip mes buvome sutverti. Kiekvieną dieną šis įspūdingas žmogus sąmoningai telkė visas minčių jėgas ir vaizduotę. Jis įsivaizdavo, kaip jo nugaros slanksteliai atsistato ir gyja, kaip jis sveiksta ir vaikščioja. Džo Dispenza kasdien dėkojo už tai, kad yra sveikas, kalbėjo apie tai, ko nori, griežtai neįsileisdamas jokių nerimą skatinančių ar „ko nenorėčiau“ minčių. Ir po 10 – ties savaičių jis savo neribotomis mąstymo jėgomis sugebėjo visiškai pasveikti ir savomis kojomis palikti ligoninę. Nuo tos akimirkos šis žmogus suprato savo misiją. Džo Dispenza pradėjo studijuoti atvejus, kai žmonės pajėgia save išgydyti ir atlikdamas įvairiausius bandymus išsiaiškino šio veikimo principą. Dažniausiai mes būname labai skeptiškai nusiteikę girdėdami tokias „nelogiškas“ pasveikimo istorijas, tačiau, priminsiu, Džo Dispenza nėra grožinės literatūros ar pasakų kūrėjas. Jis yra garsus ir pripažintas mokslininkas, kuris savo tyrimais, bei įvairiomis smegenų tomografijomis sugebėjo įrodyti, minčių poveikį mūsų organizmui, jų gebėjimą mus susargdinti ir, atvirkščiai, išgelbėti. Medicinoje jau yra pripažįstama sąvoka – „staigus išgijimas“ (angl. „sudden/ spontaneous remission“). Medikai paaiškinti to negali, bet daugėjant netikėtų išgijimo atvejų, jie negalėjo šio proceso nepripažinti. Apie išgijimą nuo sudėtingų, chroniškų ligų kalbėti kompetencijos taip pat neturiu, tačiau apie stresą, jo veikimo principus ir emocinę laisvę papasakoti plačiau galiu!

Nuo senovės laikų stresas buvo pažįstamas ir patiriamas. Stresas, paprastais žodžiais, yra būsena, kai mūsų organizmas negali palaikyti balanso, negali palaikyti homeostazės. Dėl stresą sukėlusio dirgiklio į mūsų kūną yra išskiriamas streso hormonas – kortizolis. Kūnas bando sukaupti maksimalią energiją ir jėgas norint pasipriešinti pavojui ir galimoms pasekmėms. Tuomet mes patenkame į „išlikimo būseną“ (angl. „survival mode“).

Senovėje žmogus jusdavo stresą, kai jis tiesiogiai susidurdavo su išoriniu pavojumi, pavyzdžiui, kai žmogų puldavo agresyvus plėšrūnas. Pavojui praėjus, kūno hormonai susireguliuoja, kūnas grįžta į homeostazę. Didžiausias skirtumas nuo tų laikų ir šių dienų yra tas, kad dabar stresą mums sukelia ne tik realus, išorinis pavojus. Šiais laikais mes patiriame stresą beveik visur ir visada. Tokiais atvejais organizmas yra „išlikimo būsenoje“ pastoviai ir taip jis niekada nepailsi, negali atstatyti jėgų, o tik grimzta į išsekimą, įvairias ligas. Todėl yra labai svarbu suvokti, jog mūsų kūnas nesupranta skirtumo tarp realios stresinės situacijos ir mūsų minties apie tą situaciją.

Vadinasi mums nereikia išgirsti sunkios ligos diagnozės, kad pajustumėte stresą, mums užtenka apie tokią diagnozę pagalvoti. Ką tai reiškia? O gi tai, jog dauguma žmonių kasdien savo mintimis sukelia sau stresą, taip eikvoja organizmo energiją ir senka.

Yra visiškai akivaizdu, jog nei vienas gyvas organizmas žemėje negali išgyventi ilgą laiką streso būsenoje. Nuo liūto bėganti gazelė kažkada pavargs. Pavargstame ir mes, tačiau dažnai to nesuvokiame arba į tai nekreipiame dėmesio. Kodėl? Todėl, jog mums atrodo logiška, kad eismo įvykis, netektis, sukelia mums stresą, kuris mus verčia jaustis blogai. Tačiau, kad streso dirgiklis gali būti ne tik ekstremali situacija, bet ir mūsų vadovas, partneris, draugas, giminaitis ar mus supanti aplinka, mes ne visada įsisaviname.

Taigi, pavyzdžiui, žmogus dirbantis kupiną atsakomybių darbą, jaučiantis spaudimą, smerkimą, aukštus lūkesčius iš savo vadovo, kasdien patiria stresą. Kasdien bent 7 valandas per darbo dieną savo organizmą priverčia patirti „išlikimo būseną“, kuri nuodija mūsų kūną išskirdama streso hormonus, sutrikdydama kraujo cirkuliaciją, virškinimą, jau nebekalbant apie nuotaiką. Jūs galite galvoti, jog tai tiesiog toks darbas, tiesiog nestandartiniai santykiai, galvosite, kad galite „pakentėti“, kad visiem taip būna, nesuvokdami, kokią žalą darote savo organizmui.

Mūsų kūnas taip pripranta prie mūsų patiriamo streso, jog tai tampa įpročiu. Jeigu jūs kasdien 17 valandą vairuodami savo automobilį papuolate į kamščius ir susinervinate, pasidarote dirglus, automatiškai jūsų organizmas išsibalansuoja, jūs patiriate stresą. Jei kažkurią dieną jūs nevažiuosite į darbą ar iš jo, logiškai mąstant jūs išvengsite dirgiklio – nepapulsite į kamščius, vadinasi jūs turėtumėte išlikti ramus. Tačiau kūnas yra taip pripratęs prie mūsų gyvenimo būdo, jog yra labai tikėtina, kad lygiai 17 valandą jūs rasite priežastį susierzinti, nes organizmas tuo metu bus įpratęs patekti į „išlikimo būseną“.

Lygiai taip pat žmonės, kurie nuolatos patiria stresą darbe, yra dažnai linkę sapnuoti košmarus, kuriuose jie vėluoja į susitikimus, neatlieka užduočių laiku, yra smerkiami, kažko nespėja ar kažkur suklysta. Tai dar kartą įrodo, kad net tiesiogiai nebūnant stresinėje situacijose, kūnas kenčia nuo streso pertekliaus. Priminsiu, jog mūsų organizmas nesupranta skirtumo tarp tikro pavojaus ir minties apie pavojų. Taigi jeigu vien galvojimas apie nemalonų įvykį mums sukelia stresinę reakciją (sukilęs kraujospūdis, padidėjęs cukraus kiekis kraujyje, padažnėjęs širdies ritmas, noras persivalgyti, viduriavimas ir t.t.), akivaizdu, jog mes neturime patirti išorinio pavojaus, kad patirtume stresą. Todėl vien mūsų mintys gali sukelti mums stresą. Vadinasi, MŪSŲ MINTYS GALI MUS IR SUSARGDINTI. Tačiau nuostabi žinia yra ta, jog lygiai taip pat kūnas yra pajėgus ir išgyti.

Kažkodėl, kai mūsų kūnas automatiškai išgydo bet kokius įdrėskimus, įpjovimus, lūžius, mes nesame linkę to sureikšminti, mums tai atrodo visiškai natūralu. Tačiau, kai žmonės pagyja nuo 4 stadijos vėžio ir visų kitų sunkių, nepagydomomis laikomų ligų, mes negalime tuo patikėti. Čia norėčiau plačiau pakalbėti apie Džo Dispenzos atliktus „Placebo“ tyrimus. Placebo efektu vadiname atvejus, kai žmonės veikdami savo sąmonę, savo mintimis darydami įtaką ligai, be jokių išorinių medikamentų ar gydymo technikų pagyja. Taigi Džo Dispenza savo tyrime vienai grupei sergančių žmonių davė tikrus vaistus, o kitai grupei identiškai sergantiems – „Placebo“ tabletę, kurioje buvo paprasčiausias patentuotas cukrus. Rezultatai buvo šokiruojantys. Apie 60% vaistus gavusių žmonių būklė pagerėjo, tačiau lygiai taip pat pagerėjo būklė ir tų žmonių, kurie gavo „Placebą“. Šiuos tyrimus jis darė su įvairiausių tipų ligomis sergančiais pacientais. Vadinasi mūsų kūnas gali pats pagaminti reikiamą, natūralų „vaistą“ ir išgydyti ligas, jeigu tik mes tuo besąlygiškai patikėsime ir to norėsime.

Kaip tai veikia? Kaip paprasta tabletės imitacija gali mus išgydyti? Tai vyksta asociacijų principu. Tabletė mums yra kaip simbolis, kuris reiškia pagerėjimą. Todėl vaistai mums asocijuojasi su pasveikimu. Autoritetingo žmogaus, pavyzdžiui gydytojo, žodžiai – „nuo šito vaisto jūs išgysite“, mums suteikia vilties. Vadinasi, turėdami simbolį, viltį ir tikėjimą mes pradedame perprogramuoti mintis. Mes natūraliai pradedame galvoti, jog sveikstame ir kad mums tuoj pagerės. Na, o kūnas visada reaguoja į mūsų mintis ir atitinkamai veikia organizmą. Lygiai taip pat yra atlikti tyrimai, kai žmonėms yra suvaidinama operacija, tačiau iš tiesų niekas nebūna operuota. Žmogus pasitiki gydytojais, todėl pats pradeda tikėti, jog viskas dabar bus gerai, „juk operacija atlikta“. Organizmas automatiškai į tai reaguoja ir valosi, gyja. Be chirurgo įsikišimo, žmogus pasikliaudamas tik savo tikėjimu pasveiksta. Labai pritariu tam, ką sakė garsus rašytojas ir alternatyvios medicinos specialistas Deepak Chopra – „mūsų kūnas turi vidinę vaistinę“ (angl. „our body has an inner pharmacy“). Taigi „staigaus išgijimo“ sąvoka tampa vis dažnesnė šių dienų pasaulyje. Tai tampa realiu įvykiu, kuris atveria mūsų sąmonės ir pasąmonės galias. Taigi apie beribes mūsų mąstymo galias aš jums papasakojau, tačiau turbūt ne vienas susimąstėte, nuo ko pradėti? Ką daryti, jei jau esate pakliuvęs į užburtą streso „ratą“? Kaip perprogramuoti savo mintis, savo mąstymą?

Pirmiausia, reikia susigrąžinti tikėjimą, jog esate savo kūno, savo sielos, savo organizmo valdovas. Ne gydytojas, ne kolega ir ne bet koks kitas žmogus, o jūs. Grąžinkite sau galią valdyti savo gyvenimą. Labai dažnai mes perleidžiame savo gebėjimą pasveikti gydytojams, manydami, jog jie geriau žinos, kas mumyse vyksta. Tačiau gydytojai remiasi tik statistika. Tai yra lygiai tas pats, kas tikėti, jog vidutinė metų temperatūra jūsų šalyje bus kiekvienos dienos temperatūra. Nesakau, jog turime atsisakyti gydytojų ir negalėčiau paneigti jų būtinumo mūsų gyvenime. Ką noriu pabrėžti – mes turime suvokti, kad negalime tikėtis, jog kažkas mūsų išorinėje aplinkoje, gali išgydyti tai, kas yra mūsų viduje, mūsų mintyse. Gydytojai yra nepakeičiami, kai mes patenkame į avariją ar patiriame bet kokį išorinį sužalojimą. Tačiau, kai mus susargdina mūsų mintys, stresas, baimės, mes pirmiausia turime atsigręžti į save. Vaistai skirti sumažinti ar pašalinti ligos simptomus, bet jie niekada neišgydys pačios ligos, jei ją mes savo mintimis sukūrėme patys. Tokią ligą suvokti galime tik kiekvienas individualiai.

Kaip sakė Buda – „Ką galvoji, tuo tampi“. Todėl jei norime pasveikti turime aiškiai suvokti, kokios mintys ir kokie jausmai mus susargdino. Ar tai buvo pastovus stresas? Ar tai buvo kaltės, pykčio, gėdos, sąžinės graužimo, baimės jausmai?

Kiekvienas iš mūsų turėjome skirtingą vaikystę, augome įvairiausiose aplinkose, buvome auginami pagal vienokius ar kitokius mūsų tėvų požiūrius. Paskui pradėjome sprendimus priimti patys, bandėme, klydome, atsistatėme. Turbūt kiekvienas iš mūsų yra buvęs įskaudintas, yra pasielgęs netinkamai. Kiekvieną gali kamuoti nesugebėjimas sau atleisti. Visos šios užspaustos nuoskaudos mus veikia tyliai, lėtai ir paslaptingai. Įvairios traumos ir praeities emocinė našta gali atrodyti, kaip visai neaktualūs dalykai šių dienų realybėje. Tačiau, jeigu jūs sau neatleidote už padarytas klaidas, jeigu jūs neatleidote kitiems už nuoskaudas, jeigu jus nepaleidote praeities, tos mintys ir emocijos bus užspaustos ir pasirodys netikėčiausiu momentu, kaip vienokios ar kitokios ligos simptomai. Todėl mes turime suvokti, jog mūsų sveikata yra mūsų rankose!

Taigi, didžiausia atsakomybė mums – gebėti kontroliuoti savo mintis. Kaip sakė garsus amerikiečių pastorius ir rašytojas Joel Osteen, grįžus namo vakare mes užsirakiname savo namų duris, mes nenorime, jog ten apsilankytų jokie svetimi žmonės. Tai kodėl mes negalime užsirakinti savo minčių „durų“ ir neįsileisti ten jokių nerimą keliančių, liūdinančių, negatyvių minčių? Savo galvoje, kitaip nei namuose, mes praleidžiame absoliučiai visą laiką. Todėl turime būti tikri, jog ši vieta yra maloni būti. Lygiai taip pat, kai grįžtame vakare iš darbo ar treniruotės, mums atrodo visiškai natūralu ir svarbu nueiti nusiprausti po dušu ar išsimaudyti vonioje. Mes norime nusiplauti visos dienos purvą, pasijausti lengviau, maloniau ir švariau. Mes nenorime to „purvo“ nusinešti į kitą dieną. Tačiau su „purvinomis“ mintimis keliaujame iš dienos į dieną, mes tįsiame jas iš metų į metus. Kodėl leidžiame sau tai daryti? Pasinaudokite garsaus Mahatmos Gandžio patarimu ir neleiskite niekam, nei sau, nei kitiems, purvinomis kojomis vaikščioti po jūsų mintis. Jūsų mąstymas kuria jūsų savijautą! Vadinasi jūs turite cenzūruoti savo mintis. Neįsileiskite minčių, kurios jus žlugdo, kurios organizme sukelia stresinę „išlikimo būseną“.

Jeigu galvojate, jog nepatiriate streso, tačiau kartas nuo karto pajuntate emocinę naštą, labai rekomenduoju skirti šiek tiek laiko sau ir paanalizuoti save. Jei norite būti sveiki ir laimingi, jūs turite atsikratyti energijos blokų, paleisti visas baimių ir kitus slegiančius jausmus. Kaip jau minėjau, jūs turite aiškiai suvokti, kokios mintys jus susargdino.

Na, o tiems, kurie patiria kasdieninį stresą, linkiu suvokti, jog taip kenkiate savo kūnui ir traukiate ligas. Suvokite, jog yra privalu pasikeisti, jei norite būti sveikas ir žvalus. Kaip sakė Džo Dispenza, jeigu mes norime pasikeisti, vadinasi mes turime priimti kitokius sprendimus, kitus pasirinkimus, nei tai darėme iki šiol. Keiskite darbą, gyvenamąją vietą, partnerį, draugus. Išsilaisvinkite nuo praeities pančių, išsivalykite savo mintis, įveskite minčių cenzūrą. Kuo dažniau užsiimkite veikla, kuri jus ramina, atpalaiduoja ir džiugina. Nesvarbu ar tai būtų meditacija, šokis, gaminimas ar jūsų augintinio glostymas. Pripildykite savo gyvenimus maloniomis patirtimis.

Ir pabaigai pacituosiu garsaus rašytojo Sidnio Madvedo (angl. Sidney Madwed) žodžius: „Kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo architektas. Jis susikuria gyvenimą tokį, kokio jis nori. Tačiau, kartais jis nusprendžia, jog jam nepatinka tai, ką jis sukūrė ir jis pradeda žvalgytis į kažką, kam galėtų suversti kaltę, vietoj to, kad keistųsi pats“. Taigi bet kokioje situacijoje pirmiausia atsigręžkite į save. Mes galime gyventi harmonijoje, džiaugsme ir būti sveiki! Nepamirškime, jog mūsų asmenybė kuria mūsų asmeninę realybę!