Pozityvumas, o gal „rožiniai akiniai“?

Jaučiu, kad dažnai mūsų visuomenėje yra painiojomos ar neteisingai sutapatinamos sąvokos. To pasekoje, įvairioms frazėms yra sukuriami ir keliami realybės neatitinkantys lūkesčiai. Na, o nepasiteisinę lūkesčiai kursto nepasitenkimo jausmus. Nepatenkinti žmonės mažiau šypsos, o aš noriu, kad tų šypsenų būtų tik daugiau.

Šį kartą manyje užgimė pamąstymai apie sąvokas, kaip pozityvumas, realybė, tikrumas, neigimas, atvirumas, aklumas ir panašiai (užgimimo ir rašymo pradžios laikas 00:30, vieta – lova; tai vienas iš tų atvejų, kai ne tik nori rašyti, bet privalai, nes visa esybė tiesiog diktuoja eilutes). Taigi aš pastebėjau, jog pozityvumas neretai yra gretinamas su netikrumu, “rožiniais akiniais”. Taip pat pozityvumui yra primetami įvairūs lukesčiai ar stereotipai. Turbūt atsirastų galvojančių, jog pozityvūs žmonės niekada neliūdi, jog jiems niekada nebūna pikta. Juk jiems viskas visada gerai, ar ne? O gal bus manančių, kad net ir nelaimei ištikus pozityvūs žmonės negali verkti, nes jie turi išlikti besišypsantys? Na, ne, turiu nuvilti, tai būtų ne pozityvūs žmonės, o neadekvatūs. Ir tai labai skirtingi dalykai. Štai čia neadekvatus situacijos vertinimas galėtų būti sutapatintas su užmerktomis akimis.

Būti pozityviu tai nereiškia būti aklu, tai nėra realybės neigimas ar iškraipymas. Kadangi, kaip jau minėjau dažnai mūsų visuomenėje yra maišomos šios sąvokos, tai pasikartosiu – POZITYVUMAS NĖRA REALYBĖS NEIGIMAS. Visa pozityvumo idealogija sukasi ne apie tai kas įvyksta (labai dažnai mes negalime to kontroliuoti), bet apie tai kaip mes „tam kažkam“ įvykus elgiamės (galima kontroliuoti), kaip su tuo susigyvename, kokias išvadas pasidarome.

Man pozityvus mąstymas/požiūris tai žinojimas, jog aplinkybė, įvykis, klaida ar bet koks kitas sunkumas neapibrėžia manęs kaip asmenybės, tai nekeičia mano būties. Tai nereiškia, jog ateitis bus atitinkamai paraleli esamam sunkumui. Metaforiškai kalbant tai žinojimas, jog užsivėrus vienoms durims atsiveria kitos. Tačiau ar tos kitos durys atsiveria kažkaip magiškai ir be pastangų? Na, ne. Jos atsidaro jei pakyli nuo užvertų grindų slenksčio ir apsidairai aplink. Tai gali būti sunki valanda, diena, ar savaitė, bet tai nereiškia, kad tokie bus visi mums likę gyvenimo metai. Sunkumas ar nuopolis nėra tai, kas esame mes. Mūsų potencialas yra kur kas didesnis.

Taigi pozityvumas nėra problemų ignoravimas, tai gebėjimas nelikti jų įsikibus. Pozityvus mąstymas nereiškia, jog mes neturime teisės pykti, liūdėti, pasiskųsti ar paburbėti. Galime būti labai sąmoningi savo gyvenime, labai pozityvūs, bet tai nereiškia, kad mums niekada nebus sunku. Mes, žmonės, esame emocionalios būtybės, tad ne tik malonias, bet absoliučiai visas kilusias emocijas turime išjausti. Svarbiausia “neplaukti” su ta pačia nemalonia emocija diena iš dienos, o situaciją išnagrinėjus, judėti toliau atvira širdimi. Kitais žodžiais sakant, pozityvūs esame tame, kai NESUGENERALIZUOJAME ESAMOS PADĖTIES, KAIP NEKINTANČIOS ir esame pasiruošę naujoms galimybėms.

Tačiau, kaip ir minėjau jei negatyvūs jausmai jau užgimė mumyse turime leisti jiems paliepsnoti ir užgesti. Visos mūsų kūne jau užgimusios negatyvios emocijos, vibracijos, mintys suignoruotos, neišlietos, ar užspaustos nusėda mūsų kūne lėtinėmis ligomis ar virsta kitais susirgimais. Tad ignoruoti kilusių jausmų nederėtų, taip pat, kaip ir laikytis jų įsikibus.

Visi mes turime teisę jausti, taip pat turime ir galimybę pasirinkti, ką su tuo jausmu darysime toliau. O čia ir susidūriame su pozityvaus požiūrio alternatyva. Pateiksiu jums paprastą pavyzdį. Vienus iš proto išvesti gali mašinų kamštis ar užstrigęs internetas, to gali pakakti, jog kažkam atrodytų „šūdinas“ tas gyvenimas (sugeneralizuota esama patirtis). Na, o kiti praradę mylimus žmones ar namus, nubraukę ašaras, palikę nuoskaudas praeityje gali būti atviri naujiems likimo vėjams, be širdį nuodijančio nepasitenkinimo kartėlio. Pozityvūs žmonės nėra apsaugoti nuo nuopolių. Tačiau akistatoje su sunkumu jie supranta, jog atėjo laikas stabtelėti ir įdėmiai peržvelgti savo gyvenimą. Peržvelgti sferas, kuriose galimai reikalingos permainos. Pozityvūs žmonės supranta, jog yra kažkas, vardan ko šis nuopolis atsirado jų gyvenime. Šie žmonės sunkumus paverčia savo vidine jėga. Vieni negavę norimos darbo vietos ar ją prardę jaučiasi visiškai nuginkluoti ir bejėgiai, kiti net ir po 10 nesėkmingų bandymų nenukabina nosies. Jei nepasisekė šiandien, nereiškia, jog nepasiseks rytoj.

Na, o kiek esame pajėgūs į viską žvelgti plačiau, pozityviau, kiek esame pajėgūs emocijas paleisti ir jų neužlaikyti lemia mūsų darbas su savimi. Kiek negatyvių emocijų užgimsta mumyse taip pat priklauso nuo darbo su savimi ir mūsų sąmoningumo lygio. Vien surikti “viskas bus gerai” neužtenka. Pozityvumas nėra vien skambių frazių eskalavimas. Tai požiūrio plėtra, kuriai reikalinga gili praktika ir savianalizė.

Na, o kad mano minėtas darbas su savim ar savianalizė neskambėtų mistiškai aš truputį šias sąvokas išplėsiu. Darbas su savimi tai nebūtinai brangūs seminarai, paskaitos, stovyklos, kas yra puikus pasirinkimas. Darbas su savimi pirmiausia ir svarbiausia yra savęs pažinimas. Tai suvokimas kada mums skauda, kada mus žeidžia, kas ir kodėl erzina, kas pykdo, kada jaučiamės puikiai, kada nepasitikime savimi. Tai pastovus gilinimasis į save ir savo jausmus, analizuojant iš kur šie jausmai kyla, kas po jais slepiasi. Juk ne visi komentarai mus žeidžia vienodai, ne visos situacijos “kerta” per mūsų savivertę. Ir tai reiškia, jog vienose srityse esame labai stiprūs ir mums netrūksta pasitikėjimo savimi, tačiau kitose sferose esame labai pažeidžiami. Tą jautrumą, pažeidžiamumą, pyktį, susierzinimą gali kurstyti vaikystės ar paauglystės nuoskaudos, užsislėpusios baimės, savikritiški įsitikinimai ir dar daug kitų faktorių. Vienus patyrimus atkoduoti galime labai greitai, kitiems reikia metų ilgo darbo ir praktikų. Tačiau tai yra įmanoma. Mes galime savo silpnąsias puses atpažinti ir jas sustiprinti, galime savo žaizdas išgydyti, galime būti geriausia savo versija.

Mes galime savo silpnąsias puses atpažinti ir jas sustiprinti, galime savo žaizdas išgydyti, galime būti geriausia savo versija. Dirbant su savimi yra kur kas maloniau, lengviau ir aiškiau gyventi. Kai mes patys suprantame save, tada mes galime ir kitiems paaiškinti kas su mumis “darosi”. O čia yra kertinis aspektas – gebėti įvardinti savo jausmus, suprasti jų priežastis, gebėti įsigilinti į savo vidinį pasaulį ir jį interpretuoti. Gaila, bet dažnai žmonės tam paprasčiausiai neskiria laiko. Juk visi esame girdėję klasikinį poros dialogą:

– Kas tau nutiko?

– Nieko.

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Tačiau išties, neretai tai ne ironija, o minčių chaosas, kai mums liūdna, kai mus erzina, kai mum pikta, bet patys nesuprantame kodėl. Tai pakankamai žlugdantis jausmas. Nėra smagu nesuvokti kas su tavimi vyksta, iš kur kyla įvairios stiprios emocijos ir taip toliau. Tačiau įdėjus pastangų, skyrus laiko savianalizei ir pokalbiams su savimi, mes galime suprasti savo jausmų ištakas, galime pažinti save ir gebėti įvardinti, bei kontroliuoti savo emocijas.

Dirbant su savimi mes galime išvengti bereikalingų trikdžių, mūsų gali visai nebejaudinti aplinkinių replikos, susidariusios eilės ar kamščiai. Nesėkmes galime išmokti priimti kaip pamokas, konfliktines situacijas, kaip progą sustiprėti ir sustiprinti santykius. Nesvarbu ar tai konfliktai su savimi ar su kitais. Jie nebeslegia, jie neskaudina, jie yra kelias į mūsų geresnį AŠ.

Saviugda užsiimančius, pozityvius žmones bus žymiai sunkiau išmušti iš vėžių, supykdyti ar suerzinti (nors, kaip minėjau tai nėra uždrausta). Tačiau, čia taip pat noriu pasakyti, kad darbas su savimi negarantuoja, jog gyvensime be absoliučiai jokių sunkumų ar, jog pozityvus požiūris išgelbės mus nuo bet kokio liūdesio. Mūsų gyvenimas yra labai įvairiapusis. Tačiau galiu užtikrinti, kad išvengsime didžiosios daugumos beprasmio skausmo ir mūsų veidus puoš kur kas įspūdingesnės šypsenos.

Na, o prieš pabaigiant šį tekstą noriu paminėti dar vieną svarbų aspektą. Kiekvienas žmogus yra atsakingas už save ir gyvena savo unikalų gyvenimą. Leiskime jį gyventi pozityviems žmonėms, nevadindami jų naiviais, apsimetėliais ar nematančiais realybės. Leiskime gyventi ir negatyviems, jų nesmerkdami. Atminkite, nei vienas žmogus nepasikeis, jei pats to nenorės. Mokytojas ateina tada, kai mokinys pasiruošęs. Todėl visiems nuostabiems, pozityvumą propoguojantiems žmonėms nuoširdžiai patariu, neliepkite visiems galvoti pozityviai, daryti taip ir anaip. Jūsų pastangos ir gera intencija nepasieks tikslo, jei žmogus bus nepasiruošęs išgirsti. Nevadovaukite kitiems, tai neveiksminga, bet būkite šalia jei jūsų prireiks. Būkite pavyzdžiu ir leiskite kitiems būti ir tobulėti savo laiku, savo greičiu.

P.S. Tikiuosi, jog išsklaidžiau pozityvumą apipynusias etiketes, lūkesčius. Tikiuosi, jog bus lengviau žinant, kad normalu leisti jausti sau tai, ką jaučiame, be draudimų. Tikiuosi, jog įkvėpiau skirti laiko sau ir savo jausmų analizei. O svarbiausia tikiuosi, jog šypsenų bus tik daugiau. Pozityvumas man, tai tarsi sielos polėkis, tai mūsų sukurta erdvė naujoms galimybėms ir stebuklams vystytis.