Motyvacija? Kur jos "gauti"?

Motyvacija yra neatsiejama nuo tikslų siekimo. Todėl išsigryninus savo troškimus labai svarbu atkakliai jų siekti ir sugebėti išlaikyti entuziazmą. Tai galima padaryti įvairiausias būdais. Tačiau, dažnai mes patenkame į kryžkeles ir nežinome, kaip nenusivilti nesulaukus greitų rezultatų. Ką daryti tada, kai tikslų pasiekti nesugebame? Kur išnyksta motyvacija? Kodėl mes tikime savimi vieną akimirką, tačiau prabėgus vos keletai dienų jau stokojame ryžto?

Dažnai kartu su Naujaisiais metais ateina ir nauji tikslai, naujos vizijos ir nauji norai. Labai dažnai tie tikslai būna apregzti stipria iliuzija, perdėtu tikėjimu, jog būtent šie metai bus lemtingi ir viskas, apie ką svajojome, taps realybe. Tačiau ta iliuzija blėsta, mūsų entuziazmas mažėja ir kai grįžtame į rutiną, suvokiame, jog pasibaigus fejerverkams pasibaigė ir mūsų motyvacija. Kodėl taip nutinka?

Sakyčiau, jog atsakymų į šį klausimą gali būti daug, tačiau bėda tame, kad mes net nesivarginame tų atsakymų ieškoti ir savęs klausti, kodėl taip nutinka. Mes neskiriame laiko norėdami išsiaiškinti, kas kiša pagalius mums į ratus. Na ir dažniausiai tas nepavykęs naujas gyvenimo būdas yra „nurašomas“ juoko forma. Ta kasmetinė „nesėkmė“ yra priimama, kaip visiškai natūrali įvykių eiga. „Nauji metai – nauji tikslai – niekas nepasikeitė – bus gerai, kaip yra“. Ar galėtumėte su tuo rezonuoti? Ar tai jums pažįstama? Jeigu nors kartą teko su tuo susidurti, tai noriu su jumis pasidalinti savo pozicija šiuo klausimu.

Taigi kas pasikeičia, kai po šventinės euforijos grįžtame į rutiną? Ogi nieko. Tai ir yra viena iš svarbiausių tiesų. Niekas nepasikeičia, jei mes nieko nekeičiame. Kaip sakė garsus buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Tomas Džefersonas, jeigu nori to, ko niekada neturėjai, privalai daryti tai, ko niekada nedarei. Taigi, akivaizdu, jog pirmas žingsnis tikslų link būtų naujos veiklos įvedimas į mūsų gyvenimą. Na, o žengus pirmą žingsnį, mes jau esame kelyje vedančiame į sėkmę.

Pavyzdžiui, jei jaučiate, jog gyvenime jums visko užtenka, tačiau niekaip nepasiekiate dvasinės pilnatvės ir vidinės harmonijos, jūsų noras galėtų būti labiau vertinti, tai ką turite. Taigi vien kasdien atliekama dėkingumo praktika duos rezultatų. Pavyzdžiui – dėkingumo dienoraštis. Tai gali būti paprasčiausias jūsų sudarytas ir nuolat pildomas sąrašas dalykų, dėl kurių jaučiatės dėkingas. Nepamirškite, jog kažkada svajojome turėti tai, ką turime dabar. Kažkada prašėme to, ką dabar savo gyvenime laikome savaime suprantamu dalyku.

Ir išties mes visi, vieni dažniau, kiti rečiau, bet įgyvendame savo tikslus, atliekame įvairias sunkias užduotis. Tik, deja, ne visada tuo tinkamai pasidžiaugiame. Og Mandino sakė, jog – „Gyvenime reikėtų siekti dviejų dalykų: pirmas – gauti, ko nori; antras – tuo džiaugtis.“ Tačiau dažniausiai mes esame įpratę nuo vienų darbų stačia galva nerti prie kitų. Mes neskiriame pakankamai laiko poilsiui. Tačiau, turime suvokti, jog taip, kaip tuščiu mašinos degalų baku toli nenuvažiuosime, taip ir mūsų gyvenimuose mums anksčiau ar vėliau teks sustoti ir „užsipilti kuro“. Skirti laiko sau, laiko poilsiui ir įvertinti savo pergales yra labai svarbu.

Dėkingumo dienoraštis tam yra puiki priemonė. Užsirašydami skirsite bent minutę sau, minutę savimi pasidžiaugti. Dėkingumo dienoraštį galite pradėti pildyti elementariausiai padėkodami už savo rankas ir kojas, leidžiančias jums judėti ir veikti, šokti ir apkabinti artimuosius, ir tęsti, bet kuo, kas jums teikia džiaugsmą – karjera, šeima, augintiniu, gyvenamąja vieta ir t.t. Toks sąrašas turi būti pildomas kasdien bent po vieną naują punktą. Jeigu būsite atidesni, pastebėsite, jog kiekviena diena gali būti kupina malonių smulkmenų! Galbūt jus praleido eilėje, gal autobuso vairuotojas palaukė, kol atbėgsite, o gal jūsų draugas buvo labai linksmas, gal diena buvo graži, o gal negalėjote atsižavėti savimi, savo meile ar savo miestu? Imkite tai ir užrašykite. Mano šeimoje įpročiu tapo padėkojimas vienas kitam prieš užmiegant. Su vyru sutarėme, jog padėkosime už kažką konkretaus įvykusio tądien ir tik tada miegosime. Tiesa, kartais tenka pasukti galvą, nes padėka už, tai, kad esi, netinka, kaip ir jokios kitos sugeneralizuotos padėkos. Taigi neretai dar labai skaniai pasijuokiame, kol pagaliau sugalvojame, kuo gi vienas kitą tądien nudžiuginome. Gera žinia ta, jog visvien sugalvojame, nes miegoti juk norisi, o tada besišypsantys galime nerti į sapnų karalystę. Taigi būdų savo dėkingumą išreikšti gali būti skirtingų, svarbiausia yra tai, kad būdami dėkingi mes palaipsniui pradedame koncentruotis ir matyti vis daugiau malonių širdžiai detalių, užuot švaistę savo energiją beprasmiškai.

Kitas labai svarbus dalykas norint išlaikyti entuziazmą yra naujos veiklos į savo rutiną įtraukimas. Jei manote, jog apie tai pamiršite, drąsiai sau apie tai priminkite. Naudokite bet kokias priemones, kurios jus paskatins atlikti tikslą. Nusistatykite žadintuvą kiekvienai dienai tuo pat metu (tai gali būti jūsų pietų pertrauka, laisvas laikas prieš darbą ar po jo), įsipareigokite draugui ar partneriui, prisiklijuokite priminimo lapelį prie lovos ar ant veidrodžio ir t.t. Asmeniškai aš labai mėgstu priminimus rašytis ant magnetinės užrašų knygutės prikabintos prie šaldytuvo. Taigi kviečiu jus nuolatos sau priminti apie naują veiklą, kol ji taps jūsų įpročiu. Na, o kai kitais metais jūs su savimi turėsite storą užrašų knygutę pilną dėkingumo pavyzdžių, jums nebekils klausimas ar tikslą įgyvendinote. Svarbiausia čia žengti pirmą žingsnį ir įtraukti naują veiklą į savo kasdienybę.

Tačiau, ką daryti tiems, kurie įtraukia naują veiklą į savo rutiną (daro tai, ko nėra darę) ir jiems vis vien nepasiseka paversti veiklos savo įpročiu, motyvacija išgaruoja ir tikslas lieka neįgyvendintas. Ką daryti tada?

Tokiu atveju yra didelė tikimybė, jog jūs pritrūkote motyvų, kodėl verta siekti vienokio ar kitokio tikslo, kitais žodžiais tariant – pasirinkote jūsų nemotyvuojantį stimulą, jūsų nejaudinančią paskatą. Pats žodis stimulas tai mūsų varomoji jėga, tai veiksnys, kuris pastūmėja mus kažko imtis.

Vienų žmonių motyvacija, jų varomoji jėga yra noras kažkam kažką įrodyti. Toks stimulas yra koncentruotas į išorinius veiksnius – pritapti, konkuruoti, atitikti visuomenės ar kažkieno kito lūkesčius. Pavyzdžiui, visi aplinkui yra ploni tai ir aš noriu tokiu būti. Kitų žmonių varomoji jėga yra vidinė. Vidinė paskata skambėtų taip – noriu būti lieknas, nes taip jausčiausi lengvesnis, energingesnis. Taigi išoriniai stimulai yra visa tai, kas ateina iš išorinio mus supančio pasaulio, na, o vidiniai iš mūsų pačių. Dažnai vargingoje šeimoje augantys žmonės tampa milijonieriais vedami išorinio stimulo įrodyti, jog gali turėti daugiau. Patyčias patyrę vaikai, tarkim užgaulioti dėl antsvorio, vedami išorinio stimulo tampa fitneso modeliais. Patys iš savęs vidiniai ar išoriniai stimulai nėra nei blogi nei geri, tol kol jie jus skatina veikti, tol, kol jūs vedami šio stimulo jaučiatės pilnavertiškai laimingi.

Kodėl sakau, tol kol jaučiatės pilnavertiškai laimingi? Todėl, kad dažnai išorinių stimulų vedami žmonės, siekia tikslų kupini pykčio ar keršto. Nors ir sėkmingai pasiekia savo tikslų, bet jie tampa priklausomi nuo aplinkinių nuomonių, jie pripranta būti vertinami, visada nori atitikti visų lūkesčius ir būti mėgstami. Todėl tokie žmonės neranda savyje ramybės ir harmonijos, bet tikrai tai nutinka ne visiems. Na, o vidiniai stimulai yra visa tai, kas ateina iš mūsų širdies, tai, kas mus asmeniškai skatina, jaudina, įkvepia. Kitaip nei išoriniai stimulai, vidiniai yra itin unikalūs. Turiu pripažinti, jog mano nuomone vidinės paskatos yra kur kas ilgalaikiškesnės, nes aplinkinis pasaulis ir jo suformuluotos vertybės ir normos dažnai keičiasi, o mūsų vidinės vertybės turi tendenciją išlikti.

Pateiksiu jums pavyzdį, kaip siekti savo tikslo jums neleidžia netinkama paskata. Jeigu jūs norite užsiimti nauja veikla, pvz.: pradėti sportuoti, galvodami, jog tokiu būdu sulauksite daugiau aplinkinių dėmesio, įvertinimo, kažką kažkam įrodysite, „atrodysite“ sėkmingesnis, tačiau pats esate motyvuojamas vidinių stimulų, didelė tikimybė, jog jūs to nepadarysite, nes pristigsite ryžto. Pavyzdžiui, vieną vakarą gulint ant sofos pagalvosite – „ai geriau, liksiu namie, neisiu bėgioti, koks ten skirtumas, ką kolegos apie mane galvoja“. Norėjote pritapti, bet giliai širdyje aplinkinių nuomonė jums nėra svarbiausia, tad tikslą lengvai mesite šalin. Na, o jeigu bėgiotumėte skatinami vidinio stimulo, pavyzdžiui, norėtumėte būti aktyvesnis, ištvermingesnis ir būti pavyzdžiu savo vaikams, tada tikėtina, jog taip greit nepasiduotumėte ir pasiektumėte, ko buvote užsibrėžę. Jūsų stimulas nuo išorinio (patikti kitiems), pavirstų į vidinį ir ilgalaikį (būti ištvermingesniu, patikti sau). Taigi, viena iš priežasčių kodėl mums nepasiseka pasiekti tikslo yra ta, jog esame vedami netinkamo stimulo. Todėl yra labai svarbu, praverti savo „Kasdienybės laboratorijos“ duris ir pabandyti suprasti, ko mes norime ir kodėl to norime, kokie stimulai mus skatina veikti?

Asmeniškai aš visą savo gyvenimą galvojau, jog dažniausiai žmonės sportuoja vien tam, kad sulieknėtų. Taip pat galvojau, kad aš pati labai nemėgstu sportuoti. Teisingiau būtų sakyti, jog nemėgstu sporto klubų. Ne kartą bandžiau juos lankyti, tačiau visada mesdavau šią veiklą, nes neatrasdavau savyje pakankamai ryžto. Aš bandžiau pradėti sportuoti siekdama būti lieknesne, pritapti prie kitų. Tačiau vaikymasis daugumos tikrai nebuvo tas stimulas, kuris mane skatintų veikti. Tad pabandžiusi sportuoti greit šią veiklą mesdavau ir net nesigilindavau kodėl. Dabar suprantu, jog paprasčiausiai buvau vedama netinkamo stimulo.

Tačiau galiu pasigirti, jog laikui bėgant man pavyko suprasti savo varomąją jėgą. Gyvendama Norvegijoje matau labai daug senyvo amžiaus žmonių, kurie vis dar lipa į kalnus, bėgioja, užsiima aktyvia veikla, yra energingi ir atrodo tieisog fantastiškai. Dažnai susimąstydavau, jog norėčiau ir aš tokia būti sulaukusi senatvės. Tada pradėjau sąmoningai stebėti visus vyresnio amžiaus žmones ir matydama sunkiai puškuojančius gatvėmis senolius, aiškiai supratau, kaip jaustis nenoriu. Taip pat „Instagram“ paskyroje sekiau 101 – erių metų žvalią ir žavią jogos mokytoją Tao Porchon – Lynch, kuri jogą pradėjo praktikuoti būdama vos 8 – erių metų ir tai darė iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Ji mane įkvepė ir paskatino imtis veiskmų, investuoti į savo ateitį. Kalbant apie jogą, kaip ir bet kokią kitą sporto šaką, tampa akivaizdu, jog kuo daugiau laiko praleidi praktikuodamas, tuo daugiau gali padaryti, tuo lankstenis, stipresnis ir ištvermingesnis tampi. Ką tai pasako? O gi tai, jog, laikui bėgant kūnas tik stiprėja, vadinasi kuo senyn, tuo geryn! Pajaučiau širdyje, jog negaliu tik žavėtis tokiais žmonėmis, norėdama pati taip jaustis ateityje, turiu pradėti dabar. Taigi mano vidinė paskata yra ne buvimas plonesne, o žvali savijauta ir energingumas viso gyvenimo metu, įskaitant gilią senatvę. Nors pavyzdžiui mano vyrą sportuoti motyvuoja abu faktoriai, tiek sportiška išvaizda, raumeningas ir tvirtas kūnas dabar, tiek gera savijauta viso gyvenimo bėgyje. Taigi gerų ar blogų stimulų nėra. Yra arba jums tinkami arba netinkami. Suprasti ir pažinti savo varomąja jėgą yra fundamentalu! Kai pati supratau savo vidinį stimulą sportuoti pradėjau iškart! Užsirašiau į sporto klubą, kurio maniau, kad nemėgstu ir lankau jį 6 kartus per savaitę. Tai darau su didžiausiu užsidegimu ir šypsena, nes aiškiai suvokiu, kodėl man tai svarbu! Remiantis savo pačios patirtimi siūlau jums pagalvoti, kas jus žavi? Kokie žmonės, kokia veikla, kokia savijauta? Jei kitų pavyzdžiai jus blaško ar nuteikia neigiamai, pasiklausykite savo širdies ir darykite, tai kas jus asmeniškai džiugina. Išnagrinėkite tuos atvejus ir suprasite savo stimulus! Na, o atinkamai parinktas stimulas yra tiesiausias kelias tikslų link!

Na, o dabar plačiau pakalbėkime apie atvejus, kai tikslo nesiseka siekti nors ir jaučiate, jog esate vedamas tinkamo stimulo. Tarkim norite mesti rūkyti. Esate vedamas vidinio stimulo, norite mesti, nes jums pačiam taip bus geriau, o ne dėl to, kad kažkas liepė. Tačiau jums vis pritrūksta ryžto. Tokiu atveju jūs privalote išskaidyti savo tikslą ir čia svarbu būti kuo konkretesniems, nes jūsų tikrasis noras gali slėptis giliai po jūsų įvardintu tikslu. Galbūt jums ne rūkymas trukdo, o dvokiantys drabužiai, galbūt ne rūkymas jums nepatinka, o pavyzdys, kurį rodote savo vaikams? Galbūt ne rūkymas jus skatina jaustis blogai, o išleisti pinigai? Išskaidę savo tikslą aiškiai suprasite dėl kokių priežasčių norite imtis vienos ar kitos veiklos. Taigi kitą kartą, kai pajusite, jog visai neturite noro mesti rūkyti, paklauskite savęs ar norite turėti daugiau santaupų? Ar ilgame skrydyje ar kito tipažo kelionėje norėtumėte išlikti ramūs, be kankinančio troškimo parūkyti? Klauskite tol, kol aiškiai suprasite, jog atsakymas yra TAIP!

Dar kartą pasikartosiu, jog čia svarbiausia būti, kuo konkretesniam ir išgirsti savo tikruosius norus. Kiekvienas iš mūsų yra individualus, unikalus ir kiekvieną žmogų motyvuoja skirtingi stimulai. Taigi, jei išskaidysite savo tikslą ir suvoksite, kas po juo slepiasi pamatysite, kodėl jums tai taip svarbu ir kodėl nepaliaujate to norėję. Ir kitą kartą prieš eidami sportuoti, gaminti, šokti ar mokintis suvoksite, jog dabar ne tik atliksite fizinį veiksmą, o tuo pat metu ir kelsite savivertę, atsipalaiduosite, įgysite žinių, o gal pajusite energijos pliūpsnį ar gerinsite savo sveikatą!

Taigi apžvelkime šį skyrių. Ką turėtumėte daryti norint išlaikyti motyvaciją ir pasiekti savo tikslų?

1. Aiškiai suvokti kodėl norite, to, ko norite ir kaip to galite pasiekti.

2. Imtis naujos veiklos ir įtraukti ją į savo rutiną (daryti, tai, ko nesate darę).

Nepavykus:

1. Pagalvoti ar esate vedami jums tinkamo stimulo?

2. Išsigryninti, kas jus skatina veikti.

3. Imtis naujos veiklos ir įtraukti ją į savo rutiną.

Nepavykus:

1. Išskaidyti savo tikslą ir visiškai aiškiai suvokti, kas po šiuo tikslu slepiasi, kodėl nepaliaujate to norėję.

2. Aiškiai suvokus lūkesčius tinkamai ir konkrečiai suformuluoti savo tikslą.

3. Imtis naujos veiklos ir įtraukti ją į savo rutiną.

Nepavykus:

Paklauskite savęs ar tikrai tai, ką užsibrėžėte daryti yra tai, ką jūs norite daryti? Ar to trokštate visa širdimi? Gal užsibrėžėte kažką keisti savo gyvenime, nes juk „reikia“ taip daryti, reikia sveikai maitintis, reikia bėgioti, reikia sportuoti, reikia būti kūrybingam, reikia baigti mokslus, reikia pirkti namus, reikia, reikia, reikia… Bet ar tai, ką reikia daryti yra tikrai tai, ką mes norime daryti? Viena iš priežasčių kodėl nepasiekiame savo tikslų yra ta, jog jie net nėra MŪSŲ! Galbūt mūsų tikslas iš tikrųjų yra mūsų kaimyno, draugo, o gal tai visuomenės iškelti standartai? Yra labai didelė tikimybė, jog kankiname save ir eikvojame savo resursus dėl tikslų, kurie mums dabar yra visai neaktualūs. Taigi tokiu atveju liaukitės bandę pasiekti sau nereikalingo tikslo ir grįžkite į patį pirmąjį punktą – aiškiai suvokite ko norite ir kaip tai galite pasiekti!

Pabaigai, siekiant savo tikslų ir norint gyventi su nedingstančia motyvacija yra labai labai labai svarbu save paskatinti ir mokėti pasidžiaugti mažomis pergalėmis. Apdovanokite save, girkite save, tikėkite savimi, pasitikėkite Visata ir nepamirškite, jog viskas yra jūsų rankose ir viskas yra įmanoma! Išsipildančių svajonių, visiems!